Pasidalinsiu įspūdžiais apie šių metų gegužės mėnesio kelionę į laisvojo nardymo kursus pas Molčanovą. Dahabas – visai nepanašus į įprastus Hurgada ar Šarm-el-Šeihu. Per 2 savaites, negirdėjau žodžio “bakšiš”, vietiniai žmonės atviri, su gatvės pardavėjais gali pakalbėti apie viską, nebūtinai tik apie jo siūlomas prekes, kiekviena pravažiuojančia mašina gali pasinaudoti kaip taksi, šypsenos, gatvėse daug vaikų, prie turistų nepriekabiauja, gyvena savo gyvenimą, o palikęs daiktus pliaže ir išėjęs pasimaudyti, net minčių nekyla kad grįžęs gali jų nerasti.

Laisvi žmonės, dėl to turbūt Dahabas buvo pamėgtas hipių, jogų ir kitų laisvamanių. Miesto gatvėse galima sutikti spalvingas, ryškių rūbų asmenybes, kurių rengimosi fantazija paveikta psichotropinių medžiagų arba gilios meditacijos, kitaip nepaaiškinsi jų rengimosi garderobo.

Vakarais gyvenimas verda miesto krantinėje, kur daug kavinių, sutemus nuo krantinės juroje po vandeniu matosi prožektorių šviesos – tai daiveriai apžiūrinėja priekrantės koralus ir jų gyventojus.

Dahabas skaitomas ir fridaiverių Meka. Nors mieste yra daug nardymo įrangos parduotuvių, specializuota fridaivingo įrangos parduotuvė yra tik viena. Toliau nuo centro ir krantinės parduotuvė daugiau panaši į ofisą, kur galima įsigyti kelis modelius monolastų, porą modelių kaukių, video DVD ir specialius spaustukus nosiai (tik po 35Eur) ir specialių metrinių trosų, kuriais reikia prisisegti prie virvės, maikės, kepuraitės… Sprendžiant iš asortimento “gausos” galima suprasti, kad laisvojo nardymo entuziastų, suvažiuojančių iš visos Europos, yra mažai.

Individualios nardymo programos parinkimas

Standartinio kurso trukmė yra 1 savaitė. Atvykus pirmą dieną reikia užpildyti asmeninę anketą su duomenimis kiek laiko sugebi sulaikyti kvėpavimą, kiek nuneri į tolį ir pasiektą gylį. Nors mano „horizontalus“ panerimai ir „statika“ yra neblogi, bet į gylį specialiai tam nenardžiau, tai iki kurso buvau pasiekęs tik 17.6 metrų gylį. Todėl man buvo paskirta programa, pagal kurią kurso pabaigoje turėčiau pasiekti CW (constant weight) maksimalų 30 metrų gylį. Tuomet truputėli pyktelėjau, bet dar nepasirodžiau vandenyje ir „sausai“ kažką aiškinti Molčanovai nenorėjau, nutariau vėliau prašyti keisti programą į „krutesnę“, kai pasirodysiu vandenyje. Vėliau supratau, kad į statinį oro sulaikymą ir baseininius pranėrimus į tolį dėmesys beveik nekreipiamas, pagrinde nardymo ribos parenkamos atsižvelgiant į asmens pasiektą gylio rezultatą. Yra gal 6 tipinės programos, sudarytos ruošiantis nerti nuo 18 iki 45 metrų. Gilesnių ribų galima siekti pagal atskiras formules ir lenteles, kurias reikia taikyti individualiai kiekvienam freedaiveriui. Skaičiuojamasis panėrimo gylis, kurį nori pasiekti kurso pabaigoje turi viršyti pasiektą iki to geriausią rezultatą maždaug 8-10 %. Tokiu santykiu pagal Molčanovos metodika leidžiama gerinti asmeninius rezultatus. Iš kursų organizatorių pusės tai yra pateisinama.

Jie nelinkę rizikuoti. Tfu-tfu-tfu…, bet jų kursuose klinikinių atvejų dar nebuvo, nors šį gegužį, kai nardžiau, Bliu Holo (toliau – BH) dugne gulėjo nuskendusi daivere (nardė su balionais) iš Italijos, kurios niekas nekėlė. Kaip sužinojau kūno iškėlimo darbai kainuoja apie 10-15 tūkst. eurų ir gal jo draudimas negali padengti tokių darbų, ir aplamai tai yra labai sudėtinga procedūra… Vienu žodžiu jos nemačiau, nesiekiau taip gyliai, o gal išvis tai yra savotiška pasaka tiems narams, kurie veržiasi gilyn? Kol buvau į BH buvo įplaukęs ryklys, bet po kelių minučių iš ten dingo. Keista narų reiakcija: vieni skuodžia nuo jo, kiti jį vejasi. Informacija apie nelaimingus atsitikimus ar baisybes čia neperduodama ir kiti krante esantys, net nežino, kas vyksta vandenyje.

Apie programos pasirinkimą peršasi išvada, kad važiuojant į kursus, ir norint pasiekti ekstremalius gylius, reikia jau turėti registruotus pasiekimus, kad siekti „aukštesnių“ rezultatų. Nors kitiems tai ir nebūtina, daug kas čia atvažiuoja susilieti su vandeniu, paklausyti savo vidinį „AŠ“ gylio tyloje.

Dalyvių kontingentas

Žmonių buvo labai daug. Kas dažniau važinėja, sako, kad tiek daug dalyvių nebuvo matę. Kiekviename savaitiniame kurse virš 30-40 žmonių, kurie suskirstyti į grupes po 5-6 ir vadovauja kiekviena grupe 5 instruktoriai – Natalija, Lioška, Olga, Andrejus ir Eugenijus Butovas – žmogus-universalas, kuris ten ir instruktorius ir gydytojas ir lektorius ir

vakarais meditacines pamokas veda, ten jį vadina „Doktor“. Kasdien grupės gauna kitą instruktorių, vyksta rotacija, tam kad visi mokiniai susipažintu su visais instruktoriais. Tuomet žymiai daugiau išmokstama ir ko vienas instruktorius nepastebi, tai kitas kitą dieną pataiso. Daugumą iš mokinių sudaro maskviečiai, yra ir iš kitų miestų ir šalių, trumpai kursuose.

Išsikalbėjau su tokiu Nikolajum iš Maskvos. Primečiau, jei maskviečių yra 4 kartus daugiau už Lietuvos gyventojų, tai ir freedaiverių turi būti proporcingai daugiau ir mano skaičiavimais, kad jo nenuskriausti, primečiau, kad Maskvoje fridaiverių turi bųti apie 40-50. Nepatikėjau, paskui pakartotinai iš kitų tikslinausi, jų yra apie vieną tūkstantį! Mieste yra keturios fridaivingo mokyklos, pagrindinės tai – N. Molčanovos, N. Avsejenko, J. Petrik . Kontingentas kursuose labai įvairus: daug alpinistų, kurie turbūt be oro trūkumo negali, jų mėgstamos temos apie Everestą arba Elbrusą, sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, jogai, sveikuolia ir pan. Pradžioje povandeninės medžioklės entuziastų išvis nesutikau. Tik į trečią, vadinamą „kiečiausią“ pamainą suvažiavo Ukrainos povandeninės medžioklės rinktinės nariais, bet man jau buvo paskutinės dienos ir rimčiau pabendrauti nesigavo. Eugenijus (Butovas) juos gerbia, rusų medžiotojus vadina – „bolotnikais“ (tie, kurie nardo balose, kaip ir mes – past.), o ukrainiečiai turi Juodąją jūrą, ten gali medžioti rimtesniuose gyliuose ir aplamai Ukrainos komanda solidžiai dalyvauja pasaulio čempionatuose.

Dienos tvarkaraštis

Nuo 7.30 vyksta rytinė mankšta.

Gyvenau Dahabo centre, vadinamam Masbate. Iki Coralijos Club pliažo, kur vykta mankštos užsiėmimai gal 3 km kelio. Einu 30 minučių pėstute, tada ir saulė nekepina ir mašinų mažai, nors ir važiavimas dušmano taksi kainuoja tik 5 LE (1LE – 0,5 Lt) į vieną galą, ir kai veluodavausi, tai važiuodavau sutaksi. 9.00 -10.00 pusryčiai, mantos paruošimas, daiktų reikia vežtis daug ir kažką pamiršęs jau atgal negrįši.

Maždaug 10 valandą važiuojame nardyti. Džipai visus surenka iš viešbučių ar kempų, veža į BH iki kurio 10-15 km atstumas nuo Dahabo, priklausomai nuo viešbučio, kuriame gyveni. Apie 18 valandą tas pats džipas atvažiuoja tave pasiimti ir veža namo. Iš vakaro sutariama ką iš kur paimti sekantį rytą ir kas su kokia mašina važiuoja. Nieko baisaus jei ir atsiliksi, Dahabe greitai surasi dušmaną, kuris tave pametės iki BH ir vakare atvažiuos atsiimti.

Nuvežimo-atvežimo kaina apie 50-100LE, kurą pasidalini su bendrakeleiviais.

Vakare išplauni įrangą, pats nusiprausi, pavalgai ir kokią devintą valandą vakare jei dar turi sveikatos, eini tusintis po vakarinį Dahabą. Laisvo laiko kitam aktyviam poiliui praktiškai nelieka, nes 6.30 ryte keltis..

Tiesa, naktimis, apie pusę keturių, iš šalia esančios mečetes gali maloniai pasiklausyti giesmes Alachui ir jei ta giesmė yra nepakenčiama ir negali užmigti, tai gali pasidaužyti galva į šalia lovos tysantį kilimėlį…Pirmomis naktimis pašokdavau iš lovos, o paskui giesmių negirdėjau…

Kursų užsiėmimai ir pratimai

Rytinės mankštos metu dauguma pratimų yra skirti krūtinės ląstos ir diafragmos tempimui. Nors pati Natalija, sakosi nepropaguoja jogos, bet tuomet daromi ir „kapalabhačiai“ ir „savasanos“ ir „udijana-bandhos“ ir pilni jogos kvėpavimai. Dar, tiesa privalomoji pagrindinė rytinės mankštos dalis yra Siderskio kompleksas, skirtas freedaiveriams. (Andrej Siderskij – joga 23 mokyklos pradininkas (sutrumpintai -Y23), labai įdomiai asimiliuota jogos kryptis pritaikyta šiuolaikiniam europiečiui). Manktos metu patiko vadinamas „ušking‘as“ – ausų mankšta; ausų masažavimas, paspaudimai, prapūtimai, pumpavimai. Pagrindinę mankštos dalį vedė Lioška Molčianovas. Po to su pažengusiais Natalija M. daro „packingus“, „unpackingus“, diafragmos tempimus. Viskas daroma labai švelniai su 2-3 pakartojimais. Tai subjektyvi mankštos dalis, kurios pavyzdžiui negalima daryti tą dieną, kai nardysite į maksimalius gylius. Mankštos pabaigoje – savasana ir 2-3 oro sulaikymai įkvėpus arba iškvėpus, priklausomai nuo pasiruošimo lygio, bet vėl gi savęs neprievartaujant.

Dieną, prieš nardant aptariamas panėrimų planas. Po to arba Molčanova arba Butovas skaito paskaitas temomis: hipoksija, bleckoutas, dekoncentracija ir pan. Skaitomos ne iš lapelių, bet su klausimais-atsakymais. Labai įdomu.

Vėl prasimankštiname prieš nardant. Daromi kvėpavimo pratimai su Butovu.

Einame nardyti. Kiekvienas turi individualią programą. Pvz. tokią: (tik susipažinimui !!!)

1. Panėrimas palei trosą rankų pagalba (FI) 15m+15 sek. STA gylyje +15 FI atgal;

2. Nėrimai 2 x 7m FI pusiau iškvėpus, kontroliuojamas ausų praputimas;

3. Nėrimas be plaukmenų (CNF) 18m + FI atgal;

4. 20 m CNF

5. 24 m FI

6. 32 m FI

7. 10 m FI

Pabaigoje nardom prie rifų 6-8 m gylyje kokių 10-15 kartų žiūrinėji koralus , žuvytes ir į krantą!

Jei problemos, o jos ten būna pagrinde su ausimis, tai šauki Butovą: – „ Doktor, pomogi!!!“. O jis rikiuoja visus į eilę.

Prie plūduro nardoma pakaitomis: vienas neria, kitas ruošiasi, dar kiti laukia, o instruktorius stebi ir sutikinėja esantį po vandeniu.

Blue Hole

Vieta nardymui parinkta ne tik dėl įspūdingo šulinio gylio apie 100 m, bet ir patogu nardyti, nes bangos tarp koralų nuslopsta ir ne taip siūbuojama paviršiuje ir gali geriau atsipalaiduoti. Per visą BH angą iš viršaus yra pritvirtinta horizontali virvė, prie kurios kas 5-7 m prisegami plūdurai, nuo plūdurų žemyn įtemptos virvės su svoriais. Palei tasvirves ir nardoma. Horizontalių virvių gali būti ir daugiau, tada visą šulinio vidurį užima fridaiveriai ir daiveriai(su balionais) palei sienas atsargiai suka ratus, saugodamiesi, kad ant galvos neužkristu koks paleistas švino svoris ar neužkristų koks „aklas“ freedaiveris.

Pažengę narai, akinių ar kaukių nenaudoja, ypač kai neriama FI, tai pas jį tik spaustukas ant nosies, rankomis už virvės ir – pirmyn!

Įspūdžiai

Daug nuotykių, kurie verti atskirų aprašymų. Dekingas instruktoriams: Lioškai Molčanovui ( liežuvis nesiverčia vadinti jį rimtai – Aleksejum), santūriai Olgai Surikovai su kuria ypač sekėsi nardyt, Eugenijui Butovui, kuris išrodė slapčiausias Dahabo kavines ir įdomybes. Visi jie saviti ir įdomūs. Jų pagalba pajunti savitą Dahabo atmosferą prapleti galimybių ribas, suvoki organizmo egzistenciją supančiame pasaulyje, įsiklausai į save, į aplinka, kurioje bandai ištirpti.

Laisvasis nardymas nėra sportas, pasak Natalijos Molčanovos, tai veikla reikalaujanti daugiau dvasinių nei fizinių galimybių. Jau turiu programą artimiausiems dviem metams, padėsiančią su malonumu išbūti po vandeniu ilgiau ir gyliau. Patikėkit, TEN gražu ir susiliejus su Dahabu ar pasinėrus BHole norisi atitolinti laiką, kada reikia grįžti į paviršių.

P.S. Ačiū, Aleksui „identifiable“! Dahabe be jo pagalbos kelias dienas buksuočiau, kol suprasčiau kas kur ir kaip.